Pamąstymai

Klysti yra gerai, nes tik taip mes mokomės. Aš suklydau. Ir tokioj, atrodo, visiškai lygioj vietoj. Niekad nebūčiau pagalvojęs, jog galiu pasirinkti mokslus, kurie man nepatinka. Ir vis gi pasirinkau. :D Sakiau, kad, kas gi čia - informė, zajabys gi bus, bus belenkaip lengva, gausiu stipkę gal net padidintą ir laimingas būsiu, bet yra anaiptol ne taip, kaip įsivaizdavau. Daugelis dalykų vyksta ne taip, kaip aš juos įsivaizduoju savo galvelėje. Dabar studijuoju Informacijos sistemas. Kai rinkausi, ką studijuoti, vienareikšmiškai žinojau, kad nenoriu niekur kitur eiti, kaip tik į informatiką, nes tik tai man patinka. Realiai aš daug gilinausi, nagrinėjau, ką geriausia pasirinkti. Peržiūrėjau visų informatikos studijų programas, viską perskaičiau. Ir man tada buvo aišku, kad nėra to, ko aš noriu. Tiesiog gal ir yra, bet viskas išmėtyta per visas programas ir konkrečios programos nėra. Prisimenu, kaip su Gold diskutavom ir sakiau, kad būčiau laimingas, jei rasčiau sritį, kurioje mokytų kurti tinklapius. Bet tokio dalyko nebuvo. Jis, kaip vienas iš studijuojamų dalykų yra daugumoje informės programų, bet kaip atskiro nėra. Nusivyliau. Ieškojau alternatyvų. Pagrindiniai kriterijai buvo, kad studijų programa nebūtų vien kompų ardymas arba sausas programavimas. Kompų ardymas nedomina. O programavimas man per sudėtinga. Žinant, jog ten moko programuoti su viskuo ir su niekuo, tai nieko gero. Turiu omeny, moko su daug kalbų, frameworkų, įrankių. Ir konkrečiai nieko neišmoko. Tiesiog užkabinėjimas visko. Čia iš to, ką girdėjau iš kitų ir pats susidariau nuomonę. 
Taigi, pasirinkau Informacijos sistemas Vilniaus kolegijoje. Žinojau, kad 100 proc. eisiu tik į kolegiją arba tada iš vis niekur neisiu. Informacijos sistemas pasirinkau dėl keleto priežasčių: belenkokia paklausa ir atlyginimai šių specialistų ir nėra to gryno programavimo ar kompų ardymo. Iš studijų programos sudėties pamačiau, kad yra visko. Nežinau, tada man atrodė, jog duomenų bazės yra labai įdomu ir man tai patiks, nors mokėjau tik MySQL duombazę susikurt savo puslapiui, iš ten paimt duomenis su PHP, juos ten įdėt, paredaguot minimaliai. Ant to ir pasimoviau. Pirmas įspūdis buvo neigiamas. Esmė tame, kad duomenų bazės nėra tik iš akies kažkokių lentučių nubraižymas ir į jas duomenų sumetimas. Į tą "duomenų bazės" įeina ir projekto analizė, kelių rūšių duombazių modelių braižymas, vėliau duombazės sukūrimas, ir duomenų, iš duomenų bazės, analizė. Tada dar prisideda ataskaitos rašymas. Mačiau, kiek kambariokas kankinasi prie viso šito. Ir tai tikrai nėra taip įdomu, kaip man atrodė renkantis studijų programą. O čia duomenų bazės, informacijos valdymas, analizė, yra visa ko pagrindas. Dabar nejaučiu visiškai jokio malonumo tai studijuodamas. Yra keletas dėstomų dalykų, kurie man pasirodė naudingi bei įdomūs, tai: informatika, inžinierinė ir kompiuterinė grafika, anglų kalba. Toliau visa kita man nepatinka ir neįdomu vapšie. Dar keletas faktų iš mano studijų, kad reiks rašyti daaaaug referatų ir ataskaitų. Belenkaip daug. Tokių dalykų aš nekenčiu. O kai dar esu tinginys, tai visiškai ne kažką. Jau pirmame semestre baiminausi iškritimo, nors nereikėjo. Bet dabar matau, kad tai yra neišvengiama. Tai įvyks jei ne šiais metais, tai kitais. Yra labai maža tikimybė, jog kažkaip atrasiu savy jėgų, noro ir motyvacijos mokytis tai, kas nepatinka, neprisirinkt skolų ir gaut informacinių technologijų profesinį bakalaurą. Kai pagalvoju, tai dabar juokinga darosi. Nu negausiu aš jo tikrai. :D Mokykloje aš vos tempiausi. Nes nepatiko man tai, ką mokė. Aišku, kas patiko (informatika), to turėjau 10, visa kita iš pradžių buvo aukšti balai (vėliau krito) tik tėvų pastangomis. Jie vertė - aš mokiausi. Atvirai sakant, tai aš visada gyvenau ne taip, kaip norėjau. Gyvenau taip, kaip nori kiti, kad gyvenčiau. Dariau tai, ką nori kiti, kad daryčiau. Ech... tas bandos jausmas. Arba nežinojimo ką daryti. Kai tave verčia ką nors daryti - tu darai arba susitaikai su pasekmėmis. Mano atveju, aš norėjau prisėst prie kompo, nors ir jame nebuvo intiko, tai mokiausi. Prisimenu, kad mano gyvenimas buvo toks griežtas, kad kai norėjau prie kompo prisėst dar valandai, nes buvo belenkaip įdomus žaidimas, aš maldavau tėvo, kad leistų. Ir jis leido, su sąlyga, kad suvalgysiu ten lašinių gabalioką. Ir aš jį suvalgiau per prievartą, nors ir belenkaip nepatiko (jei lašinių daugiau, nei kumpio - man netikti). Nes norėjau prie kompo. Ir prisėdau. Norėjau kažkada kačiuko. Ten nebe pirmas buvo, bet belenkaip norėjau. Tėvui tiesiog būtų užtekę iš gretimo kaimelio kokios moteriškės jauniklį paimt. Laisvai būtų padovanojus. Ir aš jį gavau. Tiksliau, užsidirbau. Keletą dienų aktyviai ir sunkiai myniau šieną. Kaimo vaikai, kurių tėvai verčiasi gyvulininkyste, žinos, kas tai per vargas. :D Ech.. tie laikai. Net ašara kartais ištrykšta prisiminus. :D Tėvas atveža pilna rinktuvą šieno, prie klojimo visą jį išverčia. :D Tėvas neša su šakėm jį į klojimą, meta ant prėslo, mama ir aš ant prėslo. Ji "priima" šieną ir paskirsto tolygiai, sumėto visur, o aš be perstojo minu, šokinėju, trypčioju, po stogu į visus kampus iš visų jėgų su kojomis kamšau (tėvas visada turėdavo tokią ypatybę, kad įmanoma sutalpinti daugiau, nei telpa. Ta prasme, klojimas buvo toks užkamšytas, jog ten net nežinau, nieko padaryt neitų. :D Žiemą sunkoka net tą šieną išpešt.) Nu, tai aš visas prakaituotas iš visų jėgų minu, kamšau, kai lauke diena, saulutė kepina. Šiaip gal ir nieko būtų, bet kai dirbi kaip reikalas ant prėslo klojime, kurio stogas dengtas šiferiu, ir kuris belekaip įkaista, tikrai tas prakaitas skiriasi ne vien nuo sunkaus darbo, bet ir nuo karščio. :D Taip kaimas gyveno. Ir senesniais laikais visi tokiu būdu dirbo. :D Dabar rulonai, kitkos. Mes prieš kokius 4 metus gal prie jų perėjom. Belenkoks gėris. Nebereikia minti. Didžioji dalis darbo atliekama technika. Lieka tik atsivežtus rulonus patiems susiridenti, kur norim, nes nesam tokie stambūs ūkininkai, tai technikos jiems susikilot neturim, nors tėvas praėjusiais metais aparatą pats pasigamino, kad rulonus galima būtų net trim aukštais sudėt. :D 
Tai va, labai aš jau atitrūkau nuo temos. Aha... Kačiukas. Žodžiu, supratot, kad beveik viską turėjau užsidirbti. Tai gal ir nėra blogas dalykas. Tėvas beveik išmokė, kad nieko nemokamo nėra. Jei kažko nori - dirbk ir gausi. Bet man tai nepatikdavo. Mokiausi, nes liepė ir vertė. Pats matydavau, kaip kiti laimingi, turi kompą su intiku, lošia CS 1.6 online, ir nei ten mokosi, nei ten daug dirba. Jaučiau nelygybę.
Studijavimas... Ką jūs darot, kai nežinot, ką daryt? Tikriausiai dauguma jūsų atsakytų, kad ieškote pavyzdžio, autoriteto, užuominų, kaip daryti. Jei tiksliau išreiškus visa tai, tiesiog kopijuojate, stengiatės neišsiskirti ir plaukti pasroviui. Daug kas sako, kad labai yra sunku eiti kalbėti pirmam. Tai tiesa. Tada tu nežinai, kaip tau seksis, nežinai, ar tau pavyks, kas bus toliau. Todėl daugelis stengiasi būti bent jau antri blogiausiu atveju. Tada jau turi pavyzdį, žinai, kas buvo prieš tave buvusim. Gali daryti, kaip darė jis. Didžiausios nesėkmės atveju tu žinosi, kad nebuvai toks vienas. Su studijomis yra kažkas panašaus. Pasakykit, kodėl visi renkasi studijas? Kad išmokti dirbti ir po to susirasti darbą? Dauguma daro būtent taip. Aš gimiau, paaugau, nuogu užpakaliu pabėgiojau vasarą auke, pažaidžiau smėlio dėžej, gal pilį iš smėlio pastačiau, gal tiesiog smėlio dėžej iškasiau duobę ir į ją pripyliau vandens, nesvarbu. Tada einu į darželį, gal kokią pirmą meilę susirandu, tada pradinė, pagrindinė, vidurinė. "Reikia išsilaikyti gerai egzaminus, kad įstočiau į univerą" - galvoja daug iš savęs besitikintys abiturientai. Išlaiko egzus, eina į univerą. Baigia bakalaurą. Ne ir jei ne ypatingai patinka. Tada baigia magistrą, kad va typo aš būsiu vertingesnis, mano vertė darbo rinkoje bus didesnė, nei kitų. Susiranda vargais negalais darbą. Vargais negalais, nes darbdaviai ne itin noriai ima dirbti tą, kuris yra tik iškeptas blynas ir neturi apčiuopiamos patirties. Juk kol jis neš gryną pelną praeis daug laiko, ir šiaip jis daugiau klaidų darys, nes patirties neturi pakankamai. Toks yra gyvenimo kelias. Čia labiau toks default'inis, kurį beveik visi tėvai perša savo vaikams, arba bent jau viduje tikisi, kad taip bus. Priskirčiau tai stereotipui gal net. Nors čia būtų kiek per drąsu. O kaip dėl kitų kelių?
Aš pats jau beveik savaitė apie tai galvoju. Dieną ir naktį, rytą ir vakarą. Kiekviena pastaroji diena yra mano apmąstymų kupina. Aš studijuoju tai, kas man nepatinka. Tikrai nedirbčiau pagal specialybę, net jei ir vargais negalais baigčiau tą kolegiją. Ką man daryti? Kankintis, kažkur rasti jėgų studijuoti ir gauti tą popierių? O gal mesti mokslus ir daryti/mokytis tai, kas man patinka? Tikiu, kad pritartumėte antram variantui. Esu girdėjęs, kad žmogus laimingas  tada, kai daro tai, kas jam patinka. Vienaip ar kitaip mes visą gyvenimą ieškome laimės, norime būti laimingi. Man antras variantas labiausiai tinkantis ir patinkantis. Nebeturiu aš kantrybės ir noro mokytis dar kurį laiką tas fizikas, matematikas, rašyt referatus, tekstus, ataskaitas ir pan. Aš noriu būti laimingas. Ką galiu veikti be studijavimo? Pagalvokim. Nuo 15 metų esu įnikęs į telefoną. Ir ne tiesiog scrollindavau facebooke, bet domėjausi pats, kaip kuriami tinklapiai. Pats esu ne vieną sukuręs. Gal jie nėra idealūs, gražūs, labai funkcionalūs, bet jie pritaikyti telefonams. Iki dabar aš išmokau pakankamai gerai HTML, CSS, galiu sukurti puslapį, dizainą nuo balto lapo. Taip pat pakankamai neblogai suprantu HTML bei MySQL. Tai įrodo mano chatas.us.lt, prie kurio daug prasėdėta, daug savų funkcijų sukurta bei mmano senasis blogas. Dar moku pajungt kokį jQuery įskiepį. Turiu pakankamai gerą skonį spalvoms, žinau, kas degina akis, ir jaučiu, koks puslapis yra gražus. Ar iš to įmanoma uždirbti? Taip. Kiek girdėjau. 
Pabendravau su Eligijumi (http://kodinu.lt), kuris yra visiškas savamokslis front-end programuotojas. Ir jis iš to uždirba. Ir tokiose srityse vartosi dideli pinigai. Jis, kiek man pasakojo, pirmąjį darbą gavo su mažiau žinių, nei kad jų dabar turiu aš. Tai reiškia, kad įmanoma. Po pirmo darbo seks tikrai antras, trečias ir t.t. Įgyjus minimaliai darbo patirties praktiškai atsiveria visos durys šioje srityje. Ir tai visai realu. Man reikia labai nedaug. Išmokti karpyti dizainus (PSD to HTML), įgyti JavaScript pagrindus ir galbūt su git versijavimo sistema išmokt dirbt. Viską įvykdęs aš laisvai turėčiau gauti pirmąjį darbą. Jo užmokestis būtų gal šiek tiek virš minimumo, bet čia svarbiausias jau pirmas darbas. Po jo sektų kiti, geriau apmokami. Eligijus man sakė, kad pernelyg nepersistengdamas iki šių metų pabaigos galėčiau pasiekti 1000 eurų/mėn. atlyginimą, kas yra tikrai įspūdinga. Kai pagalvoji, jei gaučiau pirmąjį darbą, mesčiau mokslus ir susitelkčiau tik ties darbu bei tobulėjimu front-end srityje, gaučiau žymiai didesnį atlyginimą, nei mano kursiokai baigę mokslus. :D Ir dirbčiau tai, kas man įdomu ir patinka. Tai yra problemų sprendimo būdas. Tai yra mano kelias. Ir aš bandysiu į jį įvažiuoti. Dabar mokysiuosi savarankiškai front-endo bei studijuosiu, stengsiuosi neiškristi. Vasarą arba rudenį galėsiu bandyti rasti darbą (tiesa, jau dabar bandau, bet nieko nesitikiu. Tiesiog užsipildžiau keletoj populiariausių puslapių cv bei cvbanke saviškį iškėliau į viršų) ir, jei pasiseks ir viskas paeis - gausiu pirmą darbą. Ir tada tikrai atsisveikinsiu su kolegija. Kitu atveju nieko neprarasiu. Galėsiu ir toliau studijuoti ir gyventi boring gyvenimą. Bet išbandyti verta. 
Gal pagalvojote "tai gi keisk studijų programą"? Ne. Tai man netinka. Nes to, ko aš noriu, kolegijos ar universitetai nemoko. Tai galiu išmokti tik pats. Ir aš tai padarysiu. Pirmieji žingsniai jau žengti: per keletą dienų visiškai nuo balto lapo susikūriau savo portfolio: http://indrulionis.lt Susikūriau keletoj puslapių cv, vienam net iškėliau į patį viršų (naiviai tikiuosi, kad potencialūs darbdaviai susidomės maniškiu ir pakvies darbintis), susikūriau ir užsipildžiau LinkedIn'ą. Dabar liko tik mokytis. Kai tiek žinių turiu nėra tiek daug ir mokytis. :D Keletas dalykų, kurie yra vieni iš lengviausių. JavaScript pagrindai gal bus kiek sunkiau, bet ir tai perkandami. Jei PHP orientuojuos, tai ir čia susigaudysiu. Va, visas kelias į laimę. Tai būtų būtent tai, kas mane darytų laimingu: nebebūtų mokyklų, pamokų, paskaitų, pažymių ir pan., viską pats savo noru susirasčiau r išmokčiau, galų gale dirbdamas prie tam tikrų projektų įgyčiau vis naujų žinių. Pilnai išlaikyčiau save, gyvenčiau geresniame būste, savanoriaučiau Jaunimo linijoje. Pasaka, ne gyvenimas būtų.

DĖMESIO!!! Visos aukščiau išsakytos mintys yra mano asmeninės reflekcijos, mano asmeninė nuomonė, pamąstymai, idėjos. Jos neprivalo sutapti su jūsų. Gerbkime vienas kito nuomonę ir mintis. Ačiū.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Sąmoningas mąstymas

Persikraustymas

Gerumai