Sveiki, tie kurių nematau, tačiau skaito mano mintis, kurias rašau.

Grįžęs po darbų, kaip visada susigalvoju, ką reiktų padoraus ir turiningo nuveikt, gal kam paskambint, o gal tiesiog niekur nelįsti ir niekam nesirodyt, pabėgt nuo visų, taip pat ir nuo savęs pačio, tačiau jei nebūtų inertiškas protas viską padaryti būtų labai paprasta. Tačiau, neveltui sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi. Nepabėgsi nuo tų įkyrių minčių, kurios sukasi visą dieną ir iki pat užmiegant. Tos arba ta mintis kaip kokia sėkla - pasėjus ją, išdygsta ir išsikeroja, taip nugindama šalin kitas mintis, kurios susijusios galbūt su darbu, galbūt su artimais žmonėm. Tik užtenka vien apie ją pagalvot ir ji jau tampa didžiausiu tavo priešu, kuri vis neduoda ramybės tau ir vėliau vis darosi įkyresnė ir įkyresnė. Paskui jau tampi apsėstas tos minties - darai viską atbulom rankom, tarsi nenorėdamas. Darai vieną, o galvoji visai ką kitą. Tačiau, atsiradus kitai minčiai prasideda dvikova, žūtbūtinė dvikova, kurioje kovoja senoji ir naujoji mintis, įdėja. Tačiau iškyla klausimas, kurią palaikysi pats? Kuriai suteiksi jėgų laimėt šią kovą, o kurią pasmerksi pražūčiai, ir galbūt nebegrįši prie tos minties daugiau niekada, o senoji jausis kaip kokia karalienė ir sėdės savam soste toliau, kol jos vėl neiškvies į dvikovą ir nebandys papjaut jos sosto kojų, o gal... O gal praėjus kiek laiko ji užleis pozicijas naujai minčiai, taip parodydama pavyzdį, kad va aš savo misiją jau baigiau, laikas užleist pozicijas kitai, jaunesnei minčiai, ir galbūt net geresnei nei buvusi.

Komentarai

  1. Kai kurios mintys šlykščiai parazitinės, aš per daugiau nei 5 metus kai kurių niekaip nepadedu į skyrelį užmiršta...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Per daug parazitinės ir taip užvaldo tą galvelę, kad paskui gali nuprotėt...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Sąmoningas mąstymas

Persikraustymas

Gerumai